Du keraminių puodelių glazūros gamybos būdai

Yra du būdai, kaip pagaminti keraminį puodelio glazūrą: vienas – derinti originalų gruntą ar uolieną ir naudoti.

Yra du būdai, kaip pagaminti keraminį puodelio glazūrą: vienas – derinti originalų gruntą ar uolieną ir naudoti. Kitas būdas yra sumaišyti žemę arba uolieną, ištirpinti jas ugnyje ir staigiai atvėsinti, kad susidarytų stiklas, vadinamas fritu. Taip pagamintas glajus susmulkinamas į smulkius miltelius, sumaišytus su vandeniu, kad būtų lipni sultys ruošiniams kabinti. Jei pastos neužtenka prilipti prie ruošinio, į pastą galite įmaišyti dekstriną, gliceriną ar kitas lipnias organines medžiagas, pvz., rudadumblių pastą ir pan. Kai kurių tuščių korpusų iš karto kabo glazūra po džiovinimo atvirame ore, bet taip pat 800–900 laipsnių kaitinimas žemoje temperatūroje, tai yra vadinamasis paprastas deginimas prieš pakabinant glazūrą.

Ankstesnis metodas vadinamas „žaliąja pakabinama glazūra“, kuri Kinijoje naudojama daug. O užsienietiškas porcelianas dažniausiai naudojamas vėlesniu vadinamuoju „paprasto deginimo“ būdu. Todėl pirmiausia reikia atskirti porceliano gabalą – ar jis termiškai neapdorotas, ar nevirtas, ir apskritai galime žinoti, ar jis pagamintas Kinijoje ar užsienyje. Bet tai gali būti naudojama tik kaip gana patogus patarimas, žinoma, bendram keramikos meistrui. Kai kurie japonų senovės kinų porceliano imitatoriai yra sąmoningai sukurti taip, kad iš pirmo žvilgsnio žmonės manytų, jog jie kabo. Jei sprendimas priimamas remiantis vien tuo, dažnai būna lengva apsigauti.

Pakabinant glazūrą, jei ruošinys deginamas, jis paprastai greitai įpilamas į gerąją glazūrą sulčių iš karto, kad glajus susiurbtų ruošinio paviršių ir padengiamas teptuku ar rašikliu kaip lygus. Arbatos dubenėlio atveju reikia greitai įkišti dubenėlio koją į glajų ir du ar tris kartus paskubėti aukštyn ir žemyn, o tai vadinama „glajaus panardinimo metodu“. Jei jis didelis, jį galima pakabinti su kaušeliu, kad užpildytumėte glazūrą, o tai paprastai vadinama „glazūros liejimo metodu“ arba „slydimo glazūros metodu“.

Neapdorota pakabinama glazūra, jei viduje ir išorėje yra kabantis glazūra, nesunku pažeisti korpusą, todėl reikia įpurkšti glazūrą į vidų ir pasukti, džiovinti po panardinimo ar slydimo pakabinimo. Taip pat naudingas teptukas ir rašiklis dažyti pakabinti, šis metodas dažniausiai naudojamas glazūrai, pavyzdžiui, ankstyvosios Ming dinastijos mėlynos ir baltos spalvos dirbinių pėdoje dažnai atsiranda teptukų linijos, matyti, kad šis metodas buvo naudojamas. Be to, nors yra "kabinimo" metodas, tačiau daugiausia naudojamas dideliems ar ploniems objektams. Pavyzdžiui, plonas porcelianas, kuris, atrodo, gali būti perregimas vadinamuoju „ekstruderiu“, neturi kito glazūravimo būdo, išskyrus šį metodą. Šis metodas yra toks: pirmiausia glazūros viduje, plonai išdžiovinkite ruošinio korpuso išorę, o tada apipurkškite glazūros išorę. Pavyzdžiui, Song dinastijos laikais garsiosios Jiao Tan krosnies darbai buvo ploni ir stori, o glazūros storis net nuo vieno iki trijų kartų viršijo ruošinio. Atidžiai pažvelgus į šių kūrinių gabalėlius, akivaizdu, kad kabantys glazūros sluoksniai yra du ar trys, todėl toks porcelianas yra apie purškiamą kabinimo būdą. Kitas pavyzdys – Kangxi eros persikų žiedų raudonis, kuris skiriasi nuo Lang Kiln raudonumo. Pasak garsaus tuo metu Jingdežene gyvenusio Dantekelio laiško, jis taip pat buvo pagamintas „glazūros purškimo būdu“.

Kai keraminis pakabinamos glazūros ruošinio korpusas yra deginamas į krosnį, ruošinyje ir krosnyje esantis vanduo ir kitos lakiosios medžiagos turi būti prarastos ir pradeda trauktis, o ruošinio korpusas įkaista ir sukelia šiluminį plėtimąsi. Tam tikroje temperatūroje kai kurie ruošinio korpuso komponentai pradeda tirpti ir formuoti skystį, kad užpildytų ruošinio korpuso poras ir vėl susitrauktų. Glazūra taip pat sukelia šiluminį plėtimąsi ir susitraukimą. Kai glazūros susitraukimas didesnis nei ruošinio, ant glazūros susidarys įtrūkimai, o kai glazūros susitraukimas mažesnis nei ruošinio, lengva pagaminti "deglazūrą". Kai kurios lakiosios medžiagos nepradeda garuoti, kol temperatūra nepasiekia aukšta. Kad ištirpus glazūrai neišbėgtų dujos ir susidarytų burbuliukai, krosnies temperatūra neturėtų būti staigiai didinama, kol glazūra pradeda tirpti, o kaitinama lėtai, kol dujos išeis. Tokiu būdu jis bus šildomas po dujų išmetimo, kol glazūra visiškai ištirps. Jei šiuo metu temperatūra pakyla per greitai, nesunku pagaminti tuščią burbulą arba glazūros burbulą.